Monk-Card

Nuo vaikystės lyginame save su kitais. Gyvenimo pradžioje konkuruoti ir lygintis mus skatina tėvai, mokytojai, treneriai… Suaugę į konkuravimo maratoną įsisukame savo noru. Darbe, laisvalaikio veiklose, kasdieniame gyvenime, santykiuose, patyrimuose. Nei vienoje srityje nepraleidžiame progos palyginti savęs su kitais, pasistengti įgyti kokį nors pranašumą. Konkuruodami siekiame pirmauti, laimėti, būti įvertinti, norime įtvirtinti statusą. Taip didiname savivertę, pasitikėjimą, įgyjame autonomijos, savarankiškumo.

!Noriu atkreipti dėmesį, kad kalba eina ne apie meistrystės siekimą, ne apie norą būti geresniu aš, o apie norą  pranokti kitą, norą būti geresniu už kitą!

Atrodytų tokia kasdienė elgsena yra norma ir tai visiškai nesusiję su neigiamomis emocijomis (kažkas net pasakys, kad laimėjimas prieš kitą, aukštesni karjeros pasiekimai, geresni nei kitų vaikai ir pan. atneša laimės ir pasitenkinimo jausmą). Tačiau yra daug įrodymų, kad konkuravimas ir noras laimėti mažina laimę:

Pirma. Socialinis lygimasis vargina, nes yra beprasmis, pražūtingas. Visada bus geresnių, gražesnių, talentingesnių, sėkmingesnių. Tiesiog įprotis ir noras konkuruoti jums niekada neleis atsipalaiduoti…  Dar gi lyginimasis sukelia pavydą, pagiežą to su kuo lyginiesi atžvilgiu. Tyrimai rodo, kad pavydas daug aštresnis kuomet lyginame save su artimiausio rato žmonėmis. O tai jau tikra kančia!

Antra. Konkuravimas didina materializmo laipsnį. Lyginti save su kitais lengviausiai materialiuose dalykuose. Jie tampa siekiamybė, įrodymas, kad esame geresni. Visuotinai žinoma, kad materializmo nuolatinis palydovas vienatvė, nes šiuo atveju daiktai yra svarbesni nei žmonės. Dar  viena bėda – prie materialių dalykų greitai priprantama ir jie jau nebebūna svarbus pranašumo įrodymas. Tada norisi dar ko nors geresnio, reikšmingesnio, didesnio, brangesnio…

Trečia. Konkuravimas atskiria, atitolina mus nuo kitų. Konkuruodami esame orientuoti į save, dėl ko aplinkiniai pradeda mūsų vengti, nemėgti. Sakoma, kad beatodairiškai pranašumo siekiantis žmogus nesąmoningai visa savo energija ir kūnu demonstruoja norą būti viršesniu. Kas savo ruožtu, šalia esančius žmones glumina, verčia jaustis nejaukiai, atstumia ir sukelia norą pasišalinti…

Taigi kaip galėtume keisti šį laimei kenkiantį įprotį. Yra trys kasdienės konkuravimo poreikį slopinančios taktikos.

Pirmoji taktika. Vietoj konkuravimo, noro laimėti bet kokioje veikloje, žymiai naudingiau rasti prasmę, siekti patirti taip vadinamą “flow”, tėkmę. “Flow” veikloje pasižymi laiko pojūčio praradimu, kuomet jūs esate procese, bet laikas bėga nesuvokiamai. Jūs neanalizuojate ir nevertinate kas vyksta, jūs esate momente, susikoncentravęs į dabartį. Pavyzdžiui jūs žaidžiate tenisą –  jūs judate, stebite kamuoliuką, mušate jį tiesiai su raketės viduriu, stebite jo skridimo ir sukimosi trajektoriją, matote kaip jis nusileidžia ten kur reikia, tada pasiekia partnerio raketės vidury ir stipriai besisukdamas atskrenda į jūsų pusę ir t.t. O tada jūs galbūt laimite, o galbūt ir ne :-) Nesvarbu. Nes svarbu jūsų pojūčiai, įsitraukimas, gebėjimas matyti, nuspėti, jausti, valdyti ranką… Tam, kad patirti “flow” siūloma turėti hobį, nebijoti mesti sau iššūkius. Ir tame ką darote tiesiog būti, tobulėti, siekti to tekmės pojūčio… O kaip būti darbe? (Ypač tame kurio nemėgstate :-) ) Norint patirti “flow” darbe rekomenduojama sąmoningai įvertinti kokį darbą dirbate, apie ką jis? Kokia jo bendrinė idėja? Kokius talentus realizuojate savo darbe? Kuo padedate (galite padėti) kitiems dirbdamas šitą darbą? Kas darbe jums patinka  daryti? Sąmoningai įvertintoje veikloje yra lengviau rasti prasmę. O prasminga veikla tai kelias į laimės pojūtį :-)

Antroji taktika. Ką daryti kai jaučiatės patyrę nesėkmę? Ką daryti kai suklydote? Kai padarėte klaidą? Kai tiesiog pralaimėjote? Ką tokioje situacijoje darome įprastai? Sakome sau: “esu nevykėlis”, “esu kvailys”, “esu netalentingas ir blogesnis už kitus”… Visi tokie epitetai tiesiogiai signalizuoja mums, kad esame neigiama išskirtis, kad yra taip blogai, kad beveik esame neverti būti gerų žmonių rate :-) Deja tokia savigrauža, mūsų nei motyvuoja, nei skatina pasitempti, nei gerina mūsų būklę. Tai tas pats kas įkišti save į maišą ir spardyti… Tačiau įsivaizduokime kaip mes elgtumėmės jeigu nesėkmę patirtų mums artimas žmogus, draugas. Mes jį apkabintume, pasakytume, kad viskas yra gerai, kad taip gali atsitikti bet kam, kad tai jokia pasaulio pabaiga, tai niekis, kad visi žmonės klysta, kad viskas yra pataisoma ir pan. Būtent tai ir yra stebuklinga laimės pojūtį didinanti ir konkuravimą slopinanti taktika. Savęs užuojauta ir gailestingumas sau (self-compassion). Taip apsikabinę ir paguodę save jūs pripažįstate žmonijos netobulumą ir tai, kad jūs esate šių netobulų žmonių bendruomenės dalis. Jūs priimate nesėkmę, kaip žmonijos natūralų patyrimą (nes taip gali atsitikti bet kam). Ir jus jaučiate, kad esate nei blogesnis, nei geresnis nei bet kas kitas… Jūs esate toks pats netobulas, laimės siekiantis žmogus :-) Tokia taktika sukelia bendrumo jausmą, mažina atskirties pojūtį ir gerina bendrą savijautą.

Trečioji taktika. Kaip elgtis kai jums pasiseka? Kai jūs laimėjote? Čia yra didieji spąstai, kuriuose žmogus užsimiršta ir panyrą į socialinio pasididžiavimo prieš kitus šokį. Šią taktiką Prof. Sonya Liubomirsky vadina “meta” strategija – tai dėkingumo puoselėjimas. Kuomet jus aplanko sėkmė, prisiminkite kas, be jūsų, prie to prisidėjo. Visada yra kažkas be ko laimėti, patirti sėkmę būtų buvę sunkiau,  užtruktų ilgiau arba viskas vyktų ne taip sklandžiai… Tai  nebūtinai  turi būti tiesioginė pagalba. Juk kartais net mums sunkumų sukėlę žmonės netiesiogiai prisideda prie mūsų sėkmės, mus kažko išmoko, kas savo ruožtu atveda mus į teisingą kelią… Bet kokiu atveju kai jūs esate dėkingas, jūs generuojate pozityvius jausmus tam žmogui, jūs jačiate tam tikrą ryšį su juo, jumyse gimsta beatodairiška simpatija, šiluma. Jūs norite tam žmogui paskambinti, parašyti žinutę, apsikabinti. Tai kaip meilė. O meilė kaip žinia yra visa apimanti, kurianti, pozityvi energija, kuri ir leidžia jums pasijusti laimingu. Pažiūrėkite video  :-)

Taigi neeikvokite energijos kovai ir konkurencijai – tai beprasmiška. Tokių kaip jūs daugiau nėra ir jums nėra su kuo konkuruoti. Visi kurie yra aplink jus – tokie pat nepakartojami ir jūs niekaip negalėsite būti tokie kaip jie. Jūs galite būti tik geresnė, laimingesnė savo paties versija. Būkite laimingi ir dėkingi!

 

 

 

posted by